Max Tegmark savo knygoje “Life 3.0” išskiria tris skirtingus gyvenimo etapus:
1.0 – tai organizmas , kuris mokosi ir keičia savo fizinį kūną tik evoliuciškai.
Pavyzdys: bakterija – ji negali išmokti ir keisti savo sudėties, tačiau tai daro labai lėtu progresu iš kartos į kartą.
2.0 – tai organizmas, kuris mokosi pats, tačiau fizinis kūnas keičiasi tik evoliuciškai.
Trumpai tariant, tai žmogus, kurį žinome dabar.
3.0 – tai organizmas (nebūtinai žmogus), kuris tiek mokosi, tiek keičia savo fizinę sudėtį visu savo egzistavimo laikotarpiu.
Nori kalbėti mandarinų kalba? – modulis įdiegtas. Nori būti didesnis? – jau esi.
 |
Peržengę į ketvirtąją industrinę revoliuciją, kurioje vienas svarbiausių aspektų yra informacija, tampame vis mažiau priklausomi nuo savo kūno – artėjame link gyvenimo trys taškas nulis. Dirbtinio intelekto progreso dėka, žmogus po truputėlį tampa organizmu 2.1.
Poros mygtukų paspaudimu galime rasti didžiąją dalį atsakymų.
Informacijai nereikalingas fizinis kūnas, tačiau ji tiesiogiai gali valdyti jūsiškį.
- Paskelbta informacija apie pandemiją – užsidarom, keičiam įpročius, kenčiam psichologiškai.
- Radai informacijos apie naują receptą – dabar skauda skrandį.
- Vaizduotei ribų nėra: informacija gali fiziškai paveikti mus.
Žmogus kas 7-erius metus natūraliai atnaujina visas savo kūno daleles.
Vienintelis nepakitęs dalykas yra informacija, kurią mes nešamės tolyn.
Perduoti savo pastebėjimus, mintis ir žinias – pirmas žingsnis link aukštesniojo gyvenimo lygio, kuomet mūsų neriboja nei mokymasis, nei fizinis kūnas, nes informaciją galime perduoti iš kartos į kartą.
Tačiau svarbu atsižvelgti, kas tą informaciją iš tiesų perduoda.
Įsivaizduokime, kad pakeičiame visą savo rašymą: email’us, žinutes ar viešas kalbas į dirbtinio intelekto paruoštus tekstus.
Mus pilnai pakeičia fiktyvus kalbos modelis, kuris remiasi savo prielaidomis svaidydamas žodžius.
Tai gali būti labai artima bendravimui su žmogumi, tačiau mūsų asmeninės emocijos bus užgniaužtos arba pakeistos kitomis.
Ar dirbtinis intelektas taps žmogaus sąmonės lygio ir turės savo interesų? – niekada nežinosi, kol tai neįvyks.
Mūsų kūnas bus įdarbintas ne mums: lūpomis skambės ne mūsų žodžiai.
Netraktuoju to, kaip noro kovoti prieš DI, tačiau kalbos modelis negali pakeisti žmogiškojo indėlio, kuris reikalingas mūsų patirčiai šiame pasaulyje.
Optimaliai patirčiai reikalinga situacija kuomet mums kylantis iššūkis ir jo sprendimas yra labai arti mūsų galimybių ribos.
Kitu atveju:
- Meilė be iššūkių – nuobodu.
- Visą laiką laimi stalo žaidimą – nuobodu.
- Kad ir ką pasakai – visi su tavimi sutinka – nuobodu.
- Olimpinis čempionas be pastangų? – nuobodu.
Ištrynę visą žmonėms reikalingą trintį, pašalinsime kertinį mūsų poreikį – patirtį.
Jau 1997 kompiuteris šachmatų turnyro sąlygomis nugalėjo šio žaidimo pasaulio čempioną, tačiau žmonės iki šiol žaidžia šachmatais.
Kodėl?
Patirti – sėkmes ir nesėkmes – reiškia būti žmogumi.
Nors mano žodžiai nebus išdėstyti tobulai, ieškosiu savo balso šiame pasaulyje.
Rašyti šiame amžiuje – reiškia patirti.
P.S. Dirbtinis intelektas – tik įrankis. Bent jau kol kas …