Markas — žmogus kaip visi: kruopščiai dirba, skiria laiko šeimai ir seka tradiciniu keliu.
Tačiau automobilio avarijoje miršta jo žmona.
Pasaulis apsiverčia auktšyn kojomis, išgyvenimų graužiamas Markas stengiasi grįžti į normalias vėžias — nesėkmingai.
Vienintelė išeitis: susikoncentruoti į darbą. Atskirti savo naminį ir darbinį “aš”, tokiu būdu ilgesnę dienos dalį pavyks negalvoti apie praeitį.
Naujausių technologijų dėka, jam siūloma procedūra, kurios metu darbinis Markas neatsimins nieko, kas vyksta namuose, ir atvirkščiai, Markas namuose neatsimins, kas vyksta darbe.
Ar pasiryžtumėte tokiai procedūrai?
Aš nepasiryžčiau, tačiau Markas nusprendė kitaip ir mes vis vien papuolėme į vienodą situaciją:
- Abu turime po griežtą vadovą, kurie nepaliaujamai persekioja mus tiek darbe, tiek namuose ir mes to nežinom.
Abu vadovai formuoja vienodą požiūrį apie darbą: sunkiai dirbk ir tau bus tinkamai atlyginta.
Sunkiai dirbdami prarandame galimybę apsidairyti aplink.
- Kai Markas pradeda dairytis, vadovas suorganizuoja šventę, dėmesiui nukreipti, ir jis sugrąžinamas siekti ketvirčio planų.
- Kai aš pradedu blaškytis, vadovas užpildo mano grafiką didesniu kiekiu darbų, kad pasijusčiau efektyvus.
Abu tokie patys “profesionalai” neturintys laiko pakelti galvos nuo darbo stalo.
Nedrįstam švaistyti keleto valandų, todėl tenka švaistyti metų metus: nenustojam eiti tiesiai, kai posūkis buvo dar prieš 20km.
Geriau apsisukti vėliau nei niekada ir atlaisvinti savo grafiką mintims, tuomet liks laiko apsidairyti, kur vis dėlto eini.
Mes su Marku taip ir padarėme: iškėlėme klausimą “kam aš tai darau?”
Nuo šio momento istorija pasisuko kita kryptimi.
Marko istorija seriale “Severance”.
Lino istorija 3D klasės veikloje.
Mano vadovas — aš pats: vidinis darbo tironas, kemšantis kalendorių smulkiais, niekur nevedančiais darbais.
Tuo metu, kai nedirbu, kaltinu save tinginiaujant.
Kai dirbu, kaltinu dirbant per mažai.
Visos iki šiol visuomenės formuotos taisyklės negalioja, kai pradedi veikti pats:
- Neprivalai gerai mokytis, kad uždirbtum.
- Neprivalai ieškoti darbo, kad uždirbtum.
- Neprivalai sunkiai dirbti, kad uždirbtum.
Tiesiog privalai tinkamai priimti sprendimus.
O jiems reikia laisvo laiko!
Mano kova su vidiniu darbo tironu šią savaitę pasireiškia per refleksiją, kurią įtraukiu į savo darbo grafiką.
Kiekvienos savaitės refleksija:
- Kas įvyko (kokių rezultatų pasiekiau)?
- Ko nepadariau, nors turėjau?
- Ką atidėlioju?
- Kas šią savaitę suteikė daugiausiai džiaugsmo?
- Man svarbiausi klausimai ir kaip sekėsi su jais tvarkytis (esu išsikėlęs svarbius klausimus, ties kuriais noriu tobulėti, vertinu, kaip sekėsi. Pvz.: Ar esu atsakingas prieš save patį?)
- Kitos savaitės darbai atsižvelgiant į prioritetus
Jei neturi 20 minučių pagalvoti, ar tikslingai dirbi, reiškia — reikia valandos.
Vidinis darbo tironas – įskiepytas mums nuo mokyklos laikų, laikas su juo susitvarkyti!
Tuo tarpu laukite tęsinio (serialuose taip daro 🙂 )